Įspūdžiai po Kauno dramos teatro spektaklio „Balta drobulė“

Sausio 23-ią  dieną Klaipėdos „Ąžuolyno” gimnazijos abiturientai lankėsi Kauno valstybiniame dramos teatre, kur išvydo režisieriaus Jono Jurašo pastatytą pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Tai buvo ypatinga galimybė gyvai pamatyti atgijusį privalomos literatūros kūrinį, kurio pagrindines idėjas jautriai ir įtaigiai perteikė režisierius bei aktoriai. Pagrindinį vaidmenį atliko talentingas aktorius Dainius Svobonas. Po spektaklio netrūko apmąstymų, įspūdžių ir diskusijų. Savo įžvalgomis dalijasi IV  klasės mokinės Vaiva ir Goda.

Vaiva

Nors knygos dar nebuvau skaičiusi, mokytojos pasakojimas apie kūrinį paskatino susidomėti, kaip scenoje bus perteikiamos emocijos, minčių srautas ir pagrindinio veikėjo kasdienybė. ,,Up–down“ – tai liūdnas Antano Garšvos likimas, įkalinęs jį lifte ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Scenografija  buvo puikiai perteiktos emocijos, kurias tuo metu išgyveno Antanas Garšva: sutrikimas, nepritapimo jausmas, meilė, pančiai, neleidžiantys žmogaus kūrybai skleistis. Visa tai buvo ryškiai ir prasmingai atskleista scenoje. Stiprų įspūdį paliko ir gilios rašytojų bei žymių visame pasaulyje veikėjų nuolat pasikartojančios spektaklio fone mintys: „Tapk kuo esi“, „Vienatvė - tai mano pašaukimas“…Šis spektaklis tikrai nėra lengvo turinio, jis reikalauja susikaupimo ir priverčia susimąstyti apie žmogaus vidinį pasaulį, vienatvę ir žmogaus vidines paieškas. Džiaugiuosi galimybe lankytis ne tik Klaipėdos dramos  teatre, bet ir pamatyti kitų Lietuvos teatrų spektaklius, kuriuose vis dar stebina aktorių profesionalumas, įdirbis bei meistriškumas scenoje. Dabar su nekantrumu griebsiu Antano Škėmos knygą „Balta drobulė“ ir skaitydama jau geriau įsivaizduosiu joje perteikiamus vaizdus.

Goda Antano Škėmos romaną perskaičiau dar prieš spektaklį. Kūrinys mane itin įtraukė bei sudomino savo „minčių srauto” stiliumi. Su nekantrumu laukiau spektaklio, galvodama,  kaip režisierius ir aktoriai perteiks tokį kompleksišką bei įvairialypį kūrinį. Džiaugiuosi, nes spektaklis tikrai patiko. Režisierius Jonas Jurašas, pats sovietmečiu patyręs emigranto dalią, taikliai ir jautriai atskleidė svetur atsidūrusio Antano Garšvos vidines būsenas - jo abejones, „up and down” blaškymąsi tarp absurdo ir prasmės paieškų milijoniniame New York’o mieste. Todėl kūrinyje man įsiminė paradoksas, kai tenka „emigruoti, kad niekur iš savęs neemigruotum”. Scenoje buvo juntamas balansas tarp chaoso, minčių šuolių ir realistiškos įvykių  eigos. Masuotės perėjimai aiškiai iliustravo Garšvos mintis, o scenoje nusileidžiantis ir vėl pakylantis liftas sugrąžino į tikrąjį pasaulį. Aktorius Dainius Svobonas meistriškai perteikė Antano Garšvos paveikslą ir aiškiai atspindėjo pagrindines knygos mintis – įkalinantį rutinos sizifiškumą, neurastenijos dramatiškumą, poeto estetizmą, kūrybinį polėkį, mūzų paieškas kasdienybėje, pasmerkimą vienatvei, prisimenamų namų sentimentalumą ir galiausiai naujos pradžios gimimą, savosios meilės, savojo „Zoori” atradimą. Itin jausmingai įsiminė Garšvos moterų paveikslai: Jonė (Inga Mikutavičiūtė), jaunatvišku naivumu ir užsidegimu („Lauksiu tavęs amžnai”), Ženia (Ugnė Žirgulė) – tvirtu charakteriu ir juokingomis manieromis, ir Elena (Eglė Mikulionytė), švelniai palietusi širdį artimos, viltingos meilės jausmu.

Tai buvo prasminga, turininga kultūrinė patirtis. Nuoširdžiai dėkojame mokytojoms, suorganizavusioms šią išvyką, ir rekomenduojame visiems, turintiems galimybę, pamatyti šį spektaklį.

Goda ir Vaiva Špučytės, IV klasė