Interviu su mokytoju Z. Butkumi „Kaip įsisukau į tą ratą, tai taip ir nebeina ištrūkti“

Ilgų distancijų bėgimas –  ne kiekvienam: jis reikalauja daug fizinės ištvermės ir kantrybės bei milžiniškų pastangų. Tokiomis savybėmis pasižymi „Ąžuolyno“ gimnazijos fizinio ugdymo mokytojas Zigmantas Butkus, kuris pasakoja apie savo kasdienybę ir patirtį bėgant ilgas distancijas.  Šis mokytojo pasakojimas galbūt kuriam nors iš mūsų suteiks įkvėpimo pradėti bėgioti.

Kada ir kas Jus paskatino  pradėti aktyvią veiklą – bėgiojimą?

Sportas, bėgimas buvo visą gyvenimą, tik kurį laikotarpį buvo viskas nutrūkę: gimė vaikai, darbas, įvairios veiklos. Visą gyvenimą žaidžiau futbolą, o tada tas tarpas, kai nieko nedariau. Nebetenkino fizinė mano būsena. Kai nesportuoji, tada ir svoris auga, ir jautiesi blogiau, miegi prasčiau. Ir tada per karantiną pirmą kartą sugalvojau paprasčiausiai išbėgti, šiek tiek pajudėti. Sekėsi labai prastai. Gal kilometrą, o gal net ir tiek nenubėgau. Traukė kojas, buvo labai sunku. Supratau, kokia yra prasta situacija. Ir tada nusprendžiau, kad reikia truputį  daugiau tam skirti laiko. Pirmus dvejus metus pabėgiodavau per savaitę kartą ir neilgas distancijas. Bet pamačiau, kad jeigu neturi išsikėlęs sau tikslų, tai tas bėgiojimas taip ir nutrūksta. Ir tada sugalvojau, kad reikėtų bėgti maratoną, ir žinojau, kad jei nesiruoši, bus prastai, bus labai sunku. Taigi, dabar skaičiuoju savo antrą sezoną, kai aš bėgioju jau  reguliariai, per savaitę po keturis penkis kartus. Taip ir pradėjau ir, kaip įsisukau į tą ratą, tai taip ir nebeina ištrūkti. Atsirado ir įprotis.

Kas Jus labiausiai motyvuoja nesustoti bėgti net tada, kai būna sunku?

 Kadangi aš dabar šviežiai dar šneku po paskutinio bėgimo, tai būna tose ilgose distancijose sunkių momentų, nori to ar nenori. Tai yra daug visokių būdų. Stengiesi iš pradžių negalvoti, kad yra sunku, bet skausmas vis tiek ima viršų. Tada nusprendi dar bėgti tiesiog iki varžovo, iki tam tikro medžio. Tada galvoji bėgti dar iki kito medžio, tiesiog dedi koją už kojos, kaip koks robotas. Arba pradedu galvoti apie tuos, kurie bėga septyniasdešimt ar šimtą kilometrų. Tai tada supranti, kad tuos penkiasdešimt kilometrų turėtum įveikti. Bandai visaip save apgauti. Kitą kartą būna ir pagalvoji apie tuos, kurie negali bėgioti dėl sveikatos problemų. Turiu artimųjų rate, kas negali jau dabar judėti taip. Tai kai pagalvoju, ką aš čia verkšlenu dėl to, kad man skauda kelį ar skauda nugarą, kai kiti žmonės turbūt bet ką atiduotų, kad galėtų bėgti ir jausti tą skausmą, kurį aš jaučiu. Tą skausmą bandai priimti, kad jis neišvengiamas. Ir tiesiog  koja už kojos ir bėgi. Vienintelio tokio patikimo būdo tai neturiu. Aišku, dar kai tu pasiskelbi savo šeimos nariams, draugams, kad bėgsi. Tada jau tokią atsakomybę užsimeti sau ant pečių, kad turi nubėgti ir viskas. Ir tada bandai neprileisti tos minties, kad sustosi.

Kokį ilgiausią atstumą Jūs esate nubėgęs, kaip tada jautėtės?

 Ilgiausias atstumas buvo penkiasdešimt trys kilometrai. Šią vasarą po mokslo metų, iš tikrųjų liepos šeštą. Bėgau iš Klaipėdos į Šilutę. Bėgau plentu sekmadienį, šventinę dieną, šeštą ryte ir kol mažai mašinų. Šiaip pirmieji 20-30 kilometrų, net iki 47-o ar 48-o kilometro dar visai viskas buvo gerai, bet paskui ateina toks lūžio taškas, kai per skausmą bėgi, tik bandai išbėgti.

Ką patartumėte žmogui, kuris tik pradeda bėgti ilgas distancijos?

Yra toks labai paprastas vienas pasakymas, kurį dažnai girdžiu: jeigu nori bėgioti, apsiauk sportinius batelius  ir išbėk. Bet aš duočiau tokį patarimą: investuoti į save. Jeigu tu jau tikrai nori, tave traukia bėgimas, tai nusipirk tinkamą sportinę bėgimo avalynę, specialius bėgimui batelius, bėgimui kojines, tinkamą sportinę aprangą. Bėgioti po nedaug pradžioje, nes dažna pradedančiųjų klaida, kad per greitai bėga, stengtis bėgti lėtai. Gal netgi pradėti nuo vaikščiojimo, paskui vaikštant pridėti truputį bėgimo, tada vėl vaikščioti. Po truputį distancijas didinti ir „neperspausti“. Nebėgti per savaitę 4-5 kartus, užtenka pradžioje 1-2 kartų, po kilometrą, du, tris ir taip po truputį didinti. Man kažkada atrodė dešimt kilometrų labai daug. Dabar dešimt kilometrų atrodo lyg apšilimas.

Ar turite šiuo metu kokių nors užsibrėžęs tikslų šiame sporte?

Taip, dabar turiu kitą nusimatęs bėgimą – tai bus Kauno maratonas pavasarį. Dabartinis mano maratono geriausias rezultatas 3 valandos 40 minučių. Tai norėčiau „įtilpti“ į 3 valandas 30 minučių. Tai toks artimiausias tikslas, gerai net negalvojau, nes dar viskas skauda. (juokiasi)

Kaip bėgimas paveikė Jūsų kasdienybę?

Bėgimas tapo rutina, o paveikė tai labai gerai, nes iš visiškos pelėdos tapau visišku vyturiu. Keliuosi penktą ryto, pasportuoju, pabėgioju, ateinu į darbą jau pasportavęs, geros nuotaikos. Jau kitaip diena prasideda. Taip pat krenta svoris, gerai miegu, einu anksti miegoti, susitvarkė mityba, nuotaika. Maistas skanesnis, žodžiu, – vieni pliusai.

Taigi, kas norite numesti svorio, gerai miegoti bei visada būti pakilios nuotaikos, imkite pavyzdį iš mokytojo Zigmanto. Dėkojame už patarimus ir įžvalgas, įdomų pasakojimą. Linkime mokytojui gerai pasirodyti pavasario maratone.

Aistė Lidžiūtė, 3d