Pagalvojusi apie gimnaziją visada nusišypsau ir pradedu mąstyti apie klasės draugus, kurie, kaip ir aš, ieško savo gyvenimo kelio, apie mokytojus, kurie mums į protą tarsi geležinėmis vinimis kala išmintį, žadina aistrą bei užsispyrimą, mąstau apie kiekvieną žmogų, kuris, kad ir kokias pareigas užimtų mokykloje, bet bent kažkiek prisideda prie mūsų ateities kūrimo. Staiga pajuntu neapsakomą jausmą, tarsi laimę ir vidinę ramybę kartu. Aš esu labai laiminga, kad turiu galimybę mokytis čia. Žinoma, nemažai mokinių pabrėžia, kad mokytis yra sunku ir jaučiamas spaudimas dirbti kuo daugiau. Tačiau dauguma iš mūsų nesupranta, kad tai yra tarsi grūdinimas, „šaltas dušas“. Grūdinimas ateičiai, kuri mums pateiks dar labai daug staigmenų ir išbandymų.

Mąstant apie sunkumus gimnazijoje mintyse iškyla griežčiausių mokytojų siluetai. Kiekvienas iš mūsų mokytojus suskirsto į grupeles. Štai šie mokytojai sugeba įkvėpti, per jų pamokas tiesiog visi prisipildo jėgų ir energijos. O štai šie mokytojai patys pikčiausi. Per jų pamokas nei pelytė sucypti negalėtų. Bet tokį skirstymą galima suprasti. Juk tikriausiai nesusimąstome, kiek daug savęs mokytojai atiduoda mums. Kiekvienam. Visi mokytojai, nesvarbu ar griežti, ar atlaidūs, atplėšia po dalelę savęs ir išdalina mums. Ir visai nepaiso, ar tu mokinys, aplink kurį skraido gėrio angeliukai, ar mokinys, kuriam galvoje skersvėjai švilpauja.

Tarsi pro žiūronus žvilgteliu į tolimą ateitį ir klausiu savęs – kas bus? Kas bus, kai žengsiu paskutinius žingsnius gimnazijoje, kai turėsiu pakelti dar niekad tiek naštos nejautusią ranką ir pamoti „Ąžuolynui“? Ar aš jau būsiu pasirengusi lipti ant aukštesnio gyvenimo laiptelio? Ar nesuklupsiu pusiaukelėje? Tačiau į šiuos klausimus gali atsakyti tik visagalis valdovas laikas. Bet šią minutę žinau viena – kai ateis metas, kada turėsiu jausdama širdgėlą širdyje ištarti atsisveikinimo žodžius mokyklai, mano mintyse ir širdyje liks visi mokytojai, kurie ugdė mane kaip asmenybę ir ištiesdavo ranką sunkiomis akimirkomis, draugai, kurie visada liks mano gyvenime, na, ir žinoma, pats „Ąžuolynas“, kuris visada nušvies mano sielą ir mintis.